2004 08 30// Komentarų: 0//
Gintautas Jucevičius. „Karys”, 2004 nr.: 8
Mokomojo pulko organizuojamas “Radvilų žygis” šiemet buvo skirtas didikui Kristupui radvilai Perkūnui, kuris 1579 m. išgarsėjo sėkmingu karo žygiu iš Svyrių į Polocką. Nors iki šio miesto šiandieniniai dalyviai ir nenukeliavo, tačiau per porą dienų sukorė tiek kilometrų, kiek prie automobilio pripratęs 21 metų amžiaus pilietis.
Negerti ir nekrypuoti
“Radvilų kelių” dalyviai gali rinktis šiuos maršrutus: 120, 160, 200 kilometrų per keturias dienas arba “eXtreme” trasą – 200 kilometrų per dvi paras. Tie, kurių neišgąsdino šios sąlygos, pradėjo ruoštis žygiui. Mokomasis pulkas ištiesė pagalbos ranką – visais įmanomais kanalais išplatino rekomendacijas, kaip ruoštis ir sėkmingai dalyvauti žygyje, kad būtų pasiektas finišas. Kai kurie patarimai skambėjo gana viliojamai: “Žygio metu negerkite jokių alkoholinių gėrimų bei gėrimų su angliarūgšte. Po žygio galima atsigerti alaus.” Kaip žinote, žygyje svarbiausia transporto priemonė yra kojos, todėl daugiausia dėmesio skirta joms: “Nusikirpikite nagus tiesiai”, “Eidami kojas dėkite tiesiai (nekrypuokite)”, “Batų priekis turi būti nukreiptas judėjimo kryptimi”, “Kojinės neturi būti suadytos, susiūtos ar per didelės”. Kadangi žygis skirtas Perkūnui, griaudžiant ir žaibuojant primenama susirasti pastogę, o jei nėra tinkamos vietos – pritūpti.
Žygis “Radvilų keliais” yra rimtas jėgų išbandymas, todėl organizatoriai rekomendavo sudaryti treniruočių grafiką ir vaikščioti įvairiomis oro sąlygomis, stengtis iš viso įveikti 400 km, įskaitant bent dviejų dienų žygius. Treniruotes vertėtų užbaigti likusdviems savaitėms iki žygio.
Patarimai patarimais, o ar žygeiviai jų paisė – paaiškės trasoje, kuri šiemet buvo itin nelengva…
Po kalvas ir balas
Kad neįgristų tie patys maršrutai, žygio organizatoriai suteikia progą pasivaikščioti vis naujais keliais, kartu tikėdamiesi ugdyti patrioto savybes – meilę gamtai ir gimtajam kraštui. (Kaip jau minėta, apie meilę savo kojoms turi mąstyti patys žygeiviai…)
Šį kartą “Radvilų kelių” trasos nusidriekė ir po Vilniaus rajoną. Net mūsų redakciją antrą žygio dieną pasiekė toks piliečio skambutis iš Trakų: “Ar man vaidenasi, ar čia tikrai danai žygiuoja?!”. Taigi tiek kariai iš Danijos, tiek kiti dalyviai iš tiesų keliavo “eXtreme” trasa, kuri prasidėjo Naujojoje Vilnioje, tuomet ėjo pro Medininkus, paskui žygeiviai ropštėsi ant Juozapinės kalno (beje, aukščiausio Lietuvoje – 294 m), tuomet užsuko į Keturiasdešimties totorių kaimą (kurio įkūrėjus iš Krymo 1397 m. parsigabeno pats Vytautas Didysis) ir – į Trakus. Kitą dieną maršrutas driekėsi per Trakus, Bražuolę, Geisiškes, Kernavę, Ardiškį, Čiobiškį, Liukonėlius, Perelozus į Ruklą. Negirdėjote daugelio šių pavadinimų? Tuomet jums iš teisų vertėjo dalyvauti žygyje, mat jo dalyviai šiuos pavadinimus atsimins ir naktį pažadinti…
Kitas distancijas pasirinkę žygeiviai taip pat aplankė Ruklą, Gaižiūnus, Liukonėlius, Čiobiškį, Musninkus, Bartkuškį, Kernavę, Perlozus. Beje, šio kaimelio pavadinimas kilęs iš žodžio “perelozli” – “perlindo per mišką į lauką”. Taigi kas atėjo iki šio kaimelio, galima sakyti, tapo “žygio perelozais”, mat jau buvo įveikę sunkiausias miškuotas vietas ir iki finišo lauko tebuvo likę apie 15 kilometrų.
Žygio maršrutus numatė Mokomojo pulko S-3 skyrius, kuriam ir buvo pavestas šis darbas. “Važinėti ir matuoti maršrutus pradėjome kone prieš metus. Šįkart trasa sunkesnė, mat reljefas gana kalvotas. Lietus taip pat apsunkino trasą, nes daug kur keliai pažliugo. Beje, trasą dar kartą patikrinome, visą apvažiavome prieš pat žygį”, – sakė S-3 skyriaus viršininkas kpt. Vytas Grunda.
Iš tiesų trasomis nenusivylė ir žygeiviai.
“Keliai labai įvairūs: buvo pelkių, neišvažiuojamų vietų, kuriose net aprūpinimo transportas klimpo… Vis dėlto sunkaiusia buvo šią naktį, nes ėjome miškinga vietove, kurioje visi takeliai buvo užpilti vandeniu”, – sakė “eXtreme” žygeivis srž. Tomas Rutavičius, Mokomojo pulko instruktorius.
Keliai keliais, bet kas ir kodėl susigundė jais eiti?
Žygio drama nr. 1: ašarėlės
Kaip Radvilų negalima vadinti tiesiog eiliniais Lietuvos bajorais, taip ir Mokomojo pulko projekto “Radvilų keliais” negalima vadinti eiliniu vieno dalinio žygiu. Šis prieš ketverius metus be niekur nieko kaip grybas po lietaus išdygęs renginys dabar tapo reiškiniu, be kurio neįsivaizduojamas Lietuvos kariuomenės gyvenimas. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad jame dalyvauja kariai iš visos kariuomenės dalinių. Ir esu tikras, kad tapti “Radvilų kelių” žygeiviu jau tampa garbės reikalu. Savo ausimis girdėjau, kaip vienso tarnybos karys, nusivylęs, kad iš trijų jo kolegų du iškrito trečią dieną, prisiekė kitais metais pats eiti ir apginti savo dalinio garbę…
Šis reiškinys jau peržengė kariuomenės rėmus, jame mielai dalyvauja ir civiliai nuo vaikų iki senelių. Netyčia internete užklydau į vienos mokyklos konferenciją, kurioje entuziastingas vaikinas ragino: “Ten kariuomenėje, organizuoja žygį, keturių dienų. Nakvynė, diplomai, viskas – NEMOKAMAI!!! Varom!!!”. Dar vieną iškalbingą pavyzdį pateikė vienas Mokomojo pulko majoras, kuriam priešpaskutinę žygio dieną teko atsidurti tokioje situacijoje: “Važiuoju pro trasą, žiūriu, stovi vaikiukas, gal kokių dešimties metų, ir verkia. Paklausiu, kas atsitiko. Atsakė, kad kojas visas skauda, negali toliau eiti. Ki tos dienso finišo buvo likę keli kilometrai. Pasiūliau jį pavežti, nes vis tiek jau toliau neis. Vaikinukui visą kelią ašaros riedėjo kaip pupos, kad nepraėjo trasos, į kelionės pabaigąnet ir aš susigraudinau…
Dalyvių į šį alinantį žygį susirenka taip pat nemažai. Pirmais metais startavo 576 žygeiviai, antrais – 944, trečiais – 655, ketvirtais – 543. Tiesa, kaskart maždaug trečdalis žmonių iki galo trasos neįveikia. Gal todėl, kad nepaiso organizatorių patarimų?
Žygio drama nr. 2: skausmingos pėdos
Paskutinė žygio diena. Iki finišo lieka kokie 5 kilometrai. Paskutiniame poilsio taške nusprendžiame patykoti ištvermingiausiųjų. “Čia jiems duodame atsigerti vandens, parodome žemėlapyje, iki kur jau atėjo. Apsidžiaugia pamatę, kad nebedaug liko. Jau keli praėjo, atrodė visai nieko. Kitais metais ir aš eisiu”, – sakė eil. Tomas Aukščiūnas iš Mokomojo pulko, budėjęs poilsio poste.
Mums lūkuriuojant, pirmoji lengvu žingsniu atėjo Inga Gusiavaitė, devintokė, besimokanti Rukloje. “Ėjau 30 km. Jaučiuosi nepavargusi, einu pirmą kartą. Draugė pasiūlė, tai sutikau palaikyti jai kompaniją, norėjau save išbandyti. Iš mūsų mokyklos nemažai mokinių eina. Sunkiausia pabaigoje, kyla noras mesti, bet kai tiek mažai liko – kaip nors nueisime”.
Netrukus postą pasiekė ir dar vienas spartuolis, 50 km ėjikas eil. Tomas Pokunevičius iš Mokomojo pulko, Gaižiūnų poligono kuopos: “Šiandien einu jau devynias valandas. Buvo visko: kirtome labai akmenuotą, maždaug 4 km atkarpą, saulutė kepino – sunku. Postus savo distancijoje pirmi antri pasiekiame”.
Vis dėlto mums knietėjo sužinoti, ar žygį einantys žmonės iš tiesų tam ruošėsi, kaip rekomendavo organizatoriai? Paskutinę dieną žvaliai ir energingai atrodanti “extreme” trasos ėjikė gr. Loreta Garbačiauskytė iš KASP 6-osios rinktinės “Šiauliai” atskleidė, kas jai padėjo “prisikasti” iki finišo: “Dalyvavau visuose žygiuose, kas kart eidavau vis ilgensiu atstumus, šįkart pasiryžau ir 200 km per porą parų. Treniruočių iš tiesų reikėjo, stengiausi kas dieną nueiti po 8 – 10 km. Dabar kojos jau tikrai pavargo, bet po truputį einame. Žygyje labai nuotaiką pakelia pokalbiai ir papokštavimai su draugais, kurių čia nuolat susirandi”.
Tuo tarpu pailsėti šešėlyje sutūpęs penkių karių būrelis, iš sunkių batų išsilaisvinęs pūslėtas ir pleistrais užklijuotas kojas, vieningu balsu tvirtino, kad tokiems reindžeriams kaip jie jokio pasiruošimo nereikėjo… Iš tiesų žygyje geros nuotaikos netrūko. Trumpam sustojęs Karo akademijos trečio kurso kariūnas Regimantas Balius nepatingėjo išversti savo kuprinę ir parodyti, ką joje neša. Ten aptikome kojinių, vaistų, įvairių tepalų ir pudros kojoms, žėlė nuo skausmo. Mylimosios nuotraukos sakė nesinešąs, mat jei labai išsiilgsta – paskambina mobiliuoju telefonu. Kartu ėjusiam vyr. ltn. Rmigijui Žilinskui šiuo atžvilgiu labiau pasisekė, mat su šypsena pasakojo, kaip viename poste jo laukusi žmona ir palepinusi nuvargintas kojas masažu.
Labai energingai poilsio vietą pasiekė ir šeši žygyje dalyvavę užsieniečiai – Danijos Karo akademijos atstovai. Jie ryžosi nueiti sudėtingiausią – 2×100 – trasą. “Mus dalyvauti pakvietė jūsų akademija. Mums patinka žygiai, tiesa, Danijoje distancijos trumpesnės, taigi ėjimas čia mums yra iššūkis. Pats sunkiausias momentas yra dabar, nes kojos sudiržusios, skauda, bet finišą tikrai pasieksime”, – įsitikinęs ltn. Nikolajus Martino. Jo kolegai srž. Džeikobui Džensenui patiko įspūdingi Lietuvos peizažai: “Labai gražu, labai skiriasi nuo Danijos. Man patiko ir draugiški žmonės, o trasa iš tiesų labai sudėtinga. Laimė, finišas jau netoli”.
Manome, kad sunkiausios trasos ėjikai verti didesnio dėmesio.
„Kraštutinių ypatingųjų” taktika
Kadangi kalbant apie patriotinį – edukacinį – integracinį žygį “Radvilų keliais” man itin neskamba anglicizmas “extreme”, kuriuo pavadinta sudėtingiausia trasa, tikiuosi jos ėjikai nesupyks, jei ją pervadinsiu pagal žodyno siūlomą vertimo variantą – “kraštutine ypatingąja”.
Per dvi paras įveikti 200 km savomis kojelėmis – ne juokas, todėl jo žygeiviams prireikė ne tik fizinės ištvermės ir geležinės valios, bet ir taktinių gudrybių. “Mes ėjome taip: sustodavome tik parūkyti kontrolės postuose ir poilsio vietose – 30 min., ilgai sėdėti vengdavome, kad kojos neatšaltų. Šią naktį buvome priversti ilgiau ilsėtis, man trasa buvo nesužymėta, taigi miegojome ant žemės dvi valandas. Kol miegojome – kojos ištino. Pirmą naktį iš viso nemiegojome. Po įveiktų pirmųjų šimto kilometrų išgėrėme penkiese vieną alaus butelį”, – pasakojo vyr. ltn. R.Žilinskas iš Mokymo ir doktrinų valdybos.
Jo komandos kolega kariūnas R. Balius sakė, kad “kraštutinę ypatingąją” eina atostogų sąskaita: “Norėjau save išbandyti, bet antrą kartą tikrai nebeeisiu. Nenusivyliau, bet nematau tikslo dar kartą eiti, ir taip nemažai pratybų turime, kuriose sąnariai ir kojos kenčia. Čia vyksta labai įdomus bendravimas su žmonėmis: per 100 km greitai su draugais išsišneki, o paskui – pagal situaciją. Štai pakeliui susijungėme su kita komanda ir šauniai einame jau kokius 40 km. Apskritai daug naujų pažinčių, smagu eiti. Atsigausime greitai: po trijų dienų niekas net neįtars, kad dalyvavome šiame žygyje”.
Dar vienas “kraštutinis ypatingasis”, Mokomojo pulko instruktorius srž. T. Rutavičius, iki finišo likus keliems kilometrams, buvo nusiteikęs linksmai: “Žygyje ilsėjomės savo nuožiūra. Mūsų komanda buvo labai draugiška, vieni kitais rūpinmomės ir linksminome – ir dainavome, ir magnetofono klausėmės, kurį nešėmės visą kelią. Žygyje dalyvauju ketvirtą kartą, pastebiu, kad ėjikai tobulėja, išmoksta, kaip reikia paruošti organizmą, prižiūrėti kojas. Svarbiausia einant “Radvilų keliais” – pasitikėti savimi, naudoti tepalus ir turėti gerus batus”.
Ir kur čia pasiginčysi: jei po 198 km sako, vadinasi, žino.
Perkėla ir triumfo arka
Likus porai kilometrų iki finišo, dalyvių laukė dar vienas išbandymas – kėlimasis per Nerį. Tiesa, per ją patiems plaukti nereikėjo, nes Mokomojo pulko aktyvistai surengė “Botsmono Jurgučio” perkėlą (toks neoficialus pavadinimas jai prilipo). Joje visi žygeiviai buvo susodinti į kateriuką, kuris ir plukdė juo į kitą pusę. Po tokio malonaus pasiplaukiojimo iki finišo tebuvo likę vos pora kilometrų.
Na, o Ruklos mokyklos stadione visi jau laukė grįžtančiųjų. Ties paskutiniais metrais buvo suręsta vainikais apipinta triumfo arka, ją kertančius žygeivius pasitikdavo iškilmingų maršų muzika, energingų sirgalių šūksniai ir sveikinimai. “Mes – už Mokomojo pulko komandą, nes joje eina mūsų kolegos, vaikai, vyrai. Palaikome juos ir norime šventiškai sustikti. “Radvilų žygis” yra didžiausias metų įvykis Rukloje. Kitais metais “extreme” žada eina visos buitinio aptarnavimo darbuotojos”, – pasakojo Ramutė Pudrickienė, Mokomojo pulko siuvėja, bene aktyviausia viso linksmai nusiteikusio moterų būrelio sirgalė.
Skaudančiomis pėdomis atmynę iki finišo, dalyviai paskutiniams metrams sukaupdavo visus jėgų likučius – šypsodamiesi, aukštai iškėlę galvas ir kuo tvirtesniu žingsniu pralįsdavo pro triumfo arką, žyminčią kelio pabaigą. Žygeiviai iš Danijos paskutinę atkarpą sugebėjo tvarkingai išsirikiavę nužygiuoti. Toks jų ryžtas buvo aplaistytas šampano purslais, kaip ir daugiausiai sirgalių turėjusios Mokomojo pulko komandos.
Visiems usgįžus, laukė dar vienas nemenkas malonumas – apdovanojimo žygio medaliais ir diplomais ceremonija bei smagus koncertas (turbūt labiau ausims, o ne kojoms…).
