Aurimas Kuckailis. „Trimitas”, 2001 nr.: 8

Liepos 9-12 dienomis Jonavos rajone vyko keturių dienų žygis „Radvilų keliais”, skirtas Radvilų dinastijos atminimui. Žygį organizavo Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas. Kiekvieną dieną kariai su pilna ekipuote turėjo įveikti po 40 km, civiliai – 50 km, o moksleiviai ir vyresni nei 50 metų asmenys – 30 km. Žygio metu vyko koncertai, vakaronės, bendros akcijos. Žygyje dalyvavo kariuomenės profesinės ir privalomosios karo tarnybos kariai, šauliai, savanoriai, profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai nuo 12 metų ir visi Lietuvos piliečiai, mėgstantys aktyvųjį poilsį. Šaulių buvo apie 40 – daugiausia iš Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės, 11 šaulių iš Jonavos, mergina iš Vilniaus ir du vaikinai iš Alytaus šaulių rinktinių. Individualioje įskaitoje savo jėgas žygyje išbandė LŠS štabo darbuotojai: LSŠ vado pirmasis pavaduotojas plk. S. Levulis, G-4 skyriaus viršininkas kpt. I. Gailevičius, Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės vadas R. Dunauskas, jo pavaduotojas L. Trumpulis, G-1 skyriaus viršininkė E. Skalskienė. Žygio dalyviai – tarp jų 33 šauliai – nepažeidę taisyklių ir nuėję reikiamą atstumą, buvo apdovanoti žygio medaliu, kuriame įspaustas Radvilų herbo erelis, bei diplomais. Apie pasibaigusį žygį „Radvilų keliais”, skaudamas kojas, nutrintas pūsles, starto ir finišo nuotaikas pasakoja jame dalyvavę šauliai.

Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės vadas Romualdas DUNAUSKAS

Šitą medalį vertinu, ko gero, labiausiai, nes jis iškovotas sunkiu darbu, per skausmą, prakaitą, kraują. Tokiems žygiams reikia ruoštis iš anksto. Treniruotėse nuėjau 508 km. Treniruodavausi po darbo, savaitgaliais, todėl įveikti šitą atstumą nebuvo labai sunku. Jeigu nesiruoši tokiam žygiui, tai neverta eiti. Pasiteisinimas, kad blogi batai, yra neteisingas, nes ne batai, o žmogus įveikia atstumą – jeigu užsispirsiu, tai įveiksiu ir su blogiausiais batais. Labai džiaugiausi, kai lenkdavome jėgerius, dragūnus, Mokomojo pulko karius, tuos, kurie galvojo, kad „tie seneliai kris”. Netgi jaunieji šauliai lažinosi, ar mes įveiksim kelią, ar ne. Visą gyvenimą kaip sportininkas sakiau, kad turiu save įveikti ir, kai būdavo sunku, ragindavau save nepasiduoti. Buvo momentų, kai labai spausdavo kojas, kai jos ištindavo, o pūslės ant padų pasrūdavo krauju. Tokiomis akimirkomis pradėdavau galvoti, kad verčiau sustoti ir baigti, bet tuomet vėl sakydavau sau, kad esu ne blogesnis už jauną žmogų, turiu parodyti, kad galiu eiti, ir einu. Įveikęs paskutinius kilometrus jaučiau didelį pasitenkinimą. Po žygio skambinau į namus ir sakiau, kad įveikiau, tuo suteikdamas šeimai džiaugsmo, nes visi artimieji labai sirgo už mane. Manau, kiekvienas jautė tą patį ir kartojo sau, kad įveikė distanciją – įveikė save.
Žygyje jautėsi savitarpio supratimo dvasia: jei lenki kitą žmogų, kuris vos juda, klausi, kaip jaučiasi, ar įveiks, o kai likdavo keletas kilometrų, jaunų žmonių grupės sakydavo: „Vyrai, liko visai nedaug, ten laukia televizija, žurnalistai, jūs duosite interviu, į jus žiūri visa Lietuva, pakelkite galvas ir eikite”. Tai pakeldavo nuotaiką. Vakare visi tapdavo draugais, susipažindavo, šnekučiuodavosi. Tai malonumas, dėl kurio verta eiti ir įveikti distanciją.
Tokie žygiai labai reikalingi ir netgi būtini. Tikiu, kad kitais metais į Radvilų kelią susirinks bent penkiskart daugiau žmonių. Norinčiųjų iškovoti medalius visada atsiranda. Norėčiau išleisti į kitą žygį ne pavienius rinktinės šaulius, bet gražias, paruoštas komandas. Puoselėju viltį paruošti merginų būrį, kuris tvarkingai įveiktų visą distanciją.

Jonavos 11-osios šaulių kuopos vadas Dainius PILYPAS

Iš 11 startavusiųjų Jonavos jaunųjų šaulių aštuoni nuėjo visą distanciją. Vieniems buvo problemų dėl kojų, kiti nesuvaldė skausmo, pritrūko valios. Aš ir kitas vaikinas nešėme dar 10 kg smėlio. Pirmą dieną viskas buvo nauja ir įdomu. Antros dienos rytą nelabai išsimiegoję su skaudamomis kojomis startavome kartu su pirmaisiais, todėl ta diena buvo pati sunkiausia. Stengiausi palaikyti savo grupę, sakiau, kad jei įveiksime dvi dienas, tai jau nesunku bus nueiti ir likusių dviejų dienų atstumą. Dėl savęs nebijojau, vaikščioti yra tekę. Man sekdavosi gauti gerus batus, bet šį kartą likimas koją pakišo – gana stipriai pritryniau kojų mažuosius pirštelius. Karo medikai primygtinai rekomendavo nuo antros dienos vakaro nebetęsti, bet buvo garbės reikalas užbaigti pradėtą žygį. Man antrą dieną sunkiausia buvo – nei rėkti, nei juoktis nesinorėjo, atrodė, atsisėstum ir pravirktum. Skausmas nervino, negalėjau apie ką kitą galvoti, negalėjau savo komanda rūpintis, užjausti – mintys fiksavo tik tai, kad skauda. Šiaip, viskas buvo puiku – antrą vakarą nuleidau pūlius, susitvarsčiau kojas ir trečią dieną jau lengvai ėjau. Nelabai atsimenu paskutinius kilometrus. Kai paskutinį vakarą kalbėjausi su savo būrio žmonėmis, sakiau, kad bus sunku, kad skaudės, bet raginau parodyti, kad ir Šaulių sąjunga šį tą gali. Fiziškai ir psichologiškai sunkiausią ketvirtos dienos trasą išėjome visi kartu – neišsibarstę ir iš kariuomenės grupių finišavome pirmieji. Tada visi buvome labai laimingi. Išbandžiau save ir žinau, kad jeigu reikės, galėsiu padaryti dar daugiau. Šauniai pasirodė kauniečiai šauliukai, o juk daugelis jų naujokai. Teko išgirsti, kad šauktiniai kariai mus nuvertino, sakė, kad mes dar vaikai ir neištversime.
Gaila, kad tiek nedaug iš Šaulių sąjungos dalyvavo. Maniau, kad visos dešimt rinktinių atsiųs savo komandas. Būtų gražu, kad koks trečdalis dalyvių būtų buvę šauliai.
Reiktų daugiau tokių žygių. Organizacija esu patenkintas: visuomet laiku suteikta medicininė pagalba, trasoje netrūko vandens, niekas nepasiklydo, pasirūpinta nakvyne, dušais.

G-1 skyriaus viršininkė Eglutė SKALSKIENĖ

Daug ką reiškia pasiruošimas. Nedaug ruošiausi, o reikėjo tam skirti daugiau laiko. Šiaip, labai linksma buvo, labai šauni publika. Po dviejų dienų baigiau – sąnariai patino, neturėjau daugiau sveikatos. Nepaisant nesėkmės šiais metais, būtinai dalyvausiu kitame žygyje „Radvilų keliais”.

Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės vado pavaduotojas darbui su jaunimu Liutauras TRUMPULIS

Mėgstu vaikščioti. Anksčiau aktyviai užsiiminėjau turizmu, teko pakeliauti, po Lietuvą žmonių grupes vedžioti, su baidarėmis plaukioti, dviračiais važinėti. Teko dalyvauti Vilniaus maratone – 100 km per parą. Buvo pačiam įdomu, ar po ilgo laiko sugebėsiu tiek nueiti. Žygiui specialiai nesiruošiau – tiesiog labiau rūpėjo, kad trasą įveiktų mūsų rinktinės jaunieji šauliai, kurių buvo dvi grupės – vieni jaunesni, kiti vyresni. Su jais treniravomės balandžio ir gegužės mėnesiais. Kiekviename žygyje ateina laikas, kai pagalvoji, kad labai sunku, kad gal geriau būčiau likęs namuose. Ėjau ne dėl medalio, o kad eičiau kartu su savo vaikinais, kuriuos ruošiau. Labai džiaugiuosi savo jaunaisiais šauliais, kurie net sunkiai paeidami iškentė skausmą ir nepasidavė. Norėčiau paminėti ats. plk. S.Levulį, kuris kentėdamas didelį skausmą tik valios pastangomis pasiekė finišą. Tokie žmonės yra geriausias ištvermės, tvirtos valios ir vyriškumo pavyzdys jaunuoliams. Panašūs žygiai žmogų paruošia psichologiškai. Karys pirmiausia turi būti psichologiškai tvirtas, neprarasti nuovokos net patekęs į labai sudėtingą situaciją, o tai galima pasiekti tik tokiuose ilgalaikiuose žygiuose įveikiant sunkumus, nepatogumus.
Kadangi dalyvavo daug žmonių, tai žygis tapo pusiau sportinis. Pastebėjau, kad sveikatos man dar užtenka ir būdavau labai patenkintas, kai lenkiau kariškius, muštruojamus kiekvieną dieną. Tai buvo noras parodyti, kad mes, šauliai veteranai, taip pat turim garo. Ir jaunųjų šaulių dalyvavimas tikrai pakėlė Šaulių sąjungos įvaizdį. Kariai labai stebėjosi ir daug klausinėjo apie šaulius. Kai tokiuose žygiuose kartu su kariuomene dalyvauja mūsų jaunieji šauliai, aprengti karine uniforma, – nauda akivaizdi. Manau, kad dalyvavimas tokiuose žygiuose turėtų tapti Šaulių sąjungos prestižo reikalu, o etatiniai darbuotojai tokius atstumus turėtų įveikti kaip tam tikrą fizinį normatyvą. Šiaip, pavargau ir buvo sunku – meluočiau, jei sakyčiau kitaip. Trasos buvo įdomios – miškai, labai gražios apylinkės, ežerai, etnografinės sodybos – pro jas eiti buvo tikras malonumas.